- šaparas
- 1 šãparas sm. (3b) 1. DŽ, Št, Brž krislas, šapas: Arklys visą šieną suėdė, nė šãparo neatliko Ln. Ka nors šaparė̃lį būčia radęs – nieko nebuvo: viskas arklių išėsta Ln. Kaip siaučia, pribyra tų usnių, šiokių tokių šaparų̃ Ps. Į akį įkrito šãparas Šd, Lnkv. Vėjas musėt šãparą į akį įpūtė, kad akis paraudonavo Sdb. Rinktinės uogos: išrinktos, be šapariùkų, be nieko Rm. Žiponas čystas, be šaparų̃ Pc. ^ Neieškok šaparų̃ ant kitų, kad an tavęs ir kaladžių nerastų Trgn. 2. An žabaras, stagaras: Plunksną nuplėšius, šãparas telieka, t. y. kaulelis plunksnos J. Ant kiemo valkiojas sulaužyti baldai, popiergaliai ir šaparai TS1900,2-3. Šaparai – pavasario vandens pagal pakraščius suneštos nendrės, pagaliai Srv.
Dictionary of the Lithuanian Language.